Mokytis mokytis ir dar kartą mokytis...

Grįžau, nors niekur ir nebuvau išvažiavęs. Tiesiog gyvenimas per stebėtinai trumpą laiką susijaukė stebėtinai daug. Per paskutines tris savaites supratau, kad per šį gyvenimą dar nieko daug neišmokau ir tai, kad esu vis dar kažkoks vėjo blaškomas nerimtas studenčiokas. O tokių žmonių dabar yra dauguma. Visada viskas remiasi į pinigus arba į pagrindą ant kurio stovi. Tas pats pagrindas irgi beveik visada būna nulemtas pinigų. Taigi, jeigu neturi pinigų - esi niekas. Jei tu sau pasakysi aš esu dvyliktokas ar dar kažkas, aš turiu automobilį, turiu puikių organizacinių sugebėjimų, moku puikiai derėtis ir t.t. tai nereikš nieko nes iš tikrųjų tu vis dar esi niekas kuris tuoj bandys tapti kažkuo. Žmonės atsimerkim. Kad ir kokie rimti bebūtume, mes vistiek žiūrime pro rožinius akinius.

Taigi. Nuo pat pradžių, o ta pradžia buvo berods kovo 3 diena. Pasiimu tėvo automobilį ir keliauju į Vilnių. Subyra 5 bėgis. Bėda. Pirma nelaimė. Na žiūrim kas bus toliau. Toliau fizikos egzaminas. Atrodo mokiausi visą savaitgalį jam, bet dėstytojui atrodo, kad prie knygų nepraleidau nė minutės. Visiškas nepasitenkinimas. Jau puolu į neviltį. Dar po 4h sužinau, kad atvyko buto šeimininkė ir reikalauja kad per 24h, oj ką aš čia šneku... Iki rytojaus 16h mūsų neturi nebūti nė kvapo ir dar žada iš mūsų prisiteisti už neva sužalotą turtą dar apie 2000Lt.

Tęsinys kitą kartą... :D